Mike Patton: Tiesiog taip atsitinka

Gary Suarez: Paskutinis Patton’o albumas, „Mondo Cane“, tai itališkų dainų koverių kolekcija, įrašyta su keturiasdešimties žmonių orkestru. Ir jis puikus. Nors tai ir nėra metalas, tačiau visiems, kas stebėjo jo karjerą, matė iššūkį metančios ir svaiginančios muzikos kūrimą su tokiomis grupėmis kaip Faith No More, Fantomas, Mr. Bungle, tai daug reiškia. Štai ką jis sako apie „Mondo Cane“ ir ne tik.

Gary Suarez: Aš senas daugumos tavo darbų gerbėjas.

Mike Patton: Užjaučiu.

Suarez: Pirmą kartą aš tave pamačiau per Fantomas šou, atrodo, kad tai buvo vienas pirmųjų jūsų pasirodymų „Knitting Factory“. Aš tada ėmiau interviu iš Buzz’o Osborne’o ir mes jau apie tai kalbėjome, ir jis sako „taip, aš atsimenu tuos šou; mes rengdavome po du pasirodymus kas vakarą!“

Patton: Tai buvo tarsi išbandymas ugnimi. Beje, tai nebuvo pirmieji mūsų pasirodymai. Mes debiutavome San Franciske, ir tai kainavo mums daug nervų. Mes visi skaitėme muziką iš muzikinių stovų, kad atsimintume, ką mes turime groti. Tai kainavo daug nervų, ir aš esu už tai atsakingas. Neabejotinai aš surinkau šią didžią grupę ir iš tikrųjų patikrinau ją. Čia švelniai tariant. Mes sugrojome keliuose koncertuose ir vėliau įrašėme albumą. Tai buvo padaryta neteisinga tvarka, bet vis dėlto tai suveikė!

Suarez: Tai labai geras įrašas. Paskui, praėjus porai metų po albumo išleidimo, aš mačiau jus, ir jus atrodėte jau labiau atsipalaidavę.

Patton: (juokiasi) Lyginant su šou „Knit’e“ – taip. Jie buvo neįtikėtinai jaukūs.

Suarez: Vienu metu Dave’as Lombardo mušė tik vieną lėkštę. Jis tai darė maždaug dvi minutes, ir, atrodo, tu pasakei „Mes galėtume tai daryti visą naktį“.

Patton: Na, tai buvo reakcija į neįsikertančią publiką. Tai mano būdas duoti jiems atkirtį ir pasakyti „Ei, aš čia viršiausias. Jus atėjote, kad pamatytumėte mus. Norite nuliūsti? Puiku! Jei jus norite likti čia, jums reikės klausytis šito“. Kai tu esi ant scenos, egzistuoja paklusnumo elementas, ir tai duoda tau pasitikėjimo – į blogą ar į gerą.

Suarez: Koks šiuo metu yra Fantomas statusas?

Patton: Aš tiesiog turiu parašyti dar vieną albumą šiems vaikinams. Jie tiesiog sėdi ir laukia manęs. Štai toks statusas. Labai paprasta. Man tiesiog reikia tai daryti.

Suarez: Na, o tu turi kitų projektų?

Patton: Taip, tačiau šis man yra svarbus. Jis prie mano širdies, ir aš nenoriu į jį žiūrėti kaip į būtinybę.

Suarez: Kadangi žinau tavo darbų formatą, aš nelabai nustebau, sužinojęs, kad tu įrašei itališkų dainų albumą. Tai kaip atsirado „Mondo Cane“?

Patton: Aš gyvenau Italijoje 6 ar 7 metus ir įsimylėjau tam tikrą garsą, muzikos stilių, kuris atsirado gerokai prieš mano gimimą. Aš pažymėjau šį gyvenimo laikotarpį ir norėjau atkurti kažką panašaus į tai ir padaryti savo versiją. Prieš porą metų atsirado galimybė tai padaryti, ir aš ją pasinaudojau.

Suarez: Kuo tu vadovavaisi atrinkinėdamas dainas? Turbūt turėjai netrumpą sąrašą?

Patton: Gana ilgą sąrašą maždaug iš dviejų šimtu dainų. Aš palikau tas dainas, kurias aš galėsiu sudainuoti ir padaryti gerą aranžuotę. Kai tu puoli tokią muziką, arba kai darai kokius nors koverius, mano manymu, tu turi tai daryti agresyviai. Tu turi panaudoti tas laisves, kurių galbūt nėra medžiagoje, su kuria tu dirbi. Man svarbu šiuos muzikos elementus paguldyti ant menčių. Jie ir taip tobuli. Aš nepadarysiu jų geresniais. Aš tik padarysiu juos kitokiais. Tad, guldai juos ant menčių ir išsiaiškini, ką su jais daryti. Taip aš ir padariau.

Suarez: Kurį laiką aš skyriau albumui, ir padariau tam tikrą tyrimą, leisdamas dainas kartu su originalais, kurių gabalus man pavyko rasti.

Patton: Man tai pergalė. Kad žurnalistas, ar dar kas nors, lygintų juos su originalais – tai sėkmė.

Suarez: Tu jau sudominai mane. Todėl aš paklausiu – tu specialiai pradėjai albumą Minos dainą „Il Cielo In Una Stanza“ dėl jos panašumo į temą, kurią atpažįsta „Goodfellas“ fanai?

Patton: (juokiasi) Keista, kad tu tai pasakei. Priežastis, dėl kurios aš pradėjau albumą šia daina – aš pamaniau, tai pati stipriausia daina, su kuria man teko turėti reikalų, vienas geriausių medžiagos rinkinių, su kuriuo man teko dirbti. Taip pat Italijoje ši daina buvo dideliu hitu. O čia, supranti, aš nesu tikras. Atrodo tuo metu ji buvo net „Billboard“ tope. Dabar – taip, žmonės žino ją kaip dainą iš „Goodfellas“. Bei jei jie žino ją dėl kokių nors priežasčių, tai jau neblogas ryšys. Aš laimingas, kad žmonės ją žino dėl kokios nors priežasties. Amerikiečių žurnalistams man teko aiškinti, kad tai ne kokia nors nežinoma... Aš turėjau jiems pasakyti: „Ne, šita daina buvo išties populiari, ir net panaudota Martin’o Scorsese filme“. Dauguma žmonių to nežino.

Suarez: Galiu įsivaizduoti, kad dauguma šį albumą pasirinkusių žmonių, remdamiesi tavo vardu, domėsis, iš kur atsirado šios dainos. Aš jau pradėjau skaityti istorijas apie kai kuriuos atlikėjus ir apie žmones iš garso takelio, kai kurių jų labai įdomios gyvenimo istorijos.

Patton: Neabejotinai.

Suarez: Aš pamiršau vardą, bet ten buvo vienas, kuris nusižudė –

Patton: Luigi Tenco.

Suarez: - ir jo savižudybė kėlė klausimų.

Patton: Ačiū, kad paruošei namų darbus.

Suarez: Man tiesiog labai patinka albumas.

Patton: Tame ir reikalas. Jei aš galiu sukurti meno elementą, gebantį priversti žmones susimąstyti, arba padaryti kažką – nesvarbu kas tai bus – manau, tai gerai.

Suarez: Žinau, kad jus suplanavote „Mondo Cane“ palaikymo koncertus už JAV ribų. O kaip dėl Amerikos?

Patton: Dirbame ties tuo. Tai tarsi žvėris, kurį reikia suvaldyti.

Suarez: Dėl to keturiasdešimties žmonių orkestro?

Patton: Taip, ir dėl grupės iš dešimties žmonių. Iš Italijos. Tad, nėra viskas taip paprasta kaip tai, su kuo aš pratęs turėti reikalų, o būtent – surinkti kvintetą ir išvažiuoti į turą. Taip nėra. Tai tas, kas reikalauja daugiau kantrybės, ir tai tam tikras išbandymas man. Tikiuosi, kad mes surengsime JAV koncertą arba du arba tris. Aš mielai išvažiuočiau į turą. Europoje mes turime mėnesio trukmės turą. Ką aš dar galiu pasakyti? Kad nepradėčiau šikti ant JAV, Europoje neabejotinai daugiau vietos tokiam formatui. Tai tik tiesa.

Suarez: Turint omeny visus tuos projektus, su kuriais tu dirbi ilgus metus, kas tave atvedė atgal į Faith No More?

Patton: Nėra tinkamo atsakymo į tai. Tai tiesiog įvyko. Manau, kad tai tarsi susitaikymas. Per pastaruosius metu mums siūlė atsikurti daug-daug kartų. Tam tikru metu mes supratome „ei, o kas čia blogo? Ar mums verta tai daryti? Ar išlaikys muzika?“ Tai buvo rimtas klausimas. Todėl parepetavome, norėdami suprasti, šitas projektas išlaikys ar ne. Ir tai suveikė. Ir štai mes čia.

Suarez: Šie atsikūrimo koncertai – kaip jie praėjo, jus mėgavotės?

Patton: Taip, žinoma. Aš nesuinteresuotas save kankinti. Aš nesineriu iš kailio, nekankinu savęs. Aš tiesiog to nedarau. Koncertai – geri. Mes jautėmės patogiai. Tam tikra prasme, mes tarsi... peržiūrime praeitį, bet taip pat ir gydome senas žaizdas. Mūsų iširimo aplinkybės nebuvo pačios geriausios ir tai tarsi galimybė viską ištaisyti. Kiekvienas žmogus savo gyvenime, jei turėtų galimybę grįžti į tam tikrą savo gyvenimo etapą ir galėtų pasielgti kitaip... manau, šiuo metu mes užsiimame kažkuo panašiu.

Suarez: Kalbant apie šiuos koncertus, kieno idėja sugroti Peaches & Herb ir Lady GaGa koverius?

Patton: (juokiasi) Nenoriu prisiimti visų laurų sau, bet... supranti, tiesiog taip atsitinka. Nėra taip, kad mes susėdome ir sakome „ei, padarykime Lady GaGa koverį“. Tiesiog taip atsitinka. Daugiausia už tai atsakingas esu aš. Ilgą laiką mes grojome tam tikrą muziką, ir natūralu suteikti sau šiek tiek malonumo. Tad, man smagu įterpti kitų žmonių dainas tarp mūsų gabalų. Manau, tai tokia košė gyvai.

Suarez: Pažįstu daug žmonių, kurie išties sujaudinti šio atsikūrimo ir koncertų. Vyručiai, ką jus manote, gal kada grįšite į studiją ir įrašysite kažką naujo?

Patton: Kam tai rupi? Kodėl tai turi turėti reikšmę? Iš esmės šiuo metu mes užsiimame tuo, kad leidžiame žmonėms mėgautis akimirka. Kas yra už to – aš negaliu kontroliuoti. Mes negalime kontroliuoti. Todėl tai nesvarbu. Negi žmonės nusprendžia ateiti į mūsų koncertą priklausomai nuo to ar mes įrašinėjame naujas dainas ar ne? Jus ką, po velnių, juokaujate? Ne. Visiems nusišikt. Tai nesvarbu. Ir jei mes tai padarysime, tai bus puiku. Tačiau šiuo metu nepanašu, kad viskas pasisuks taip. Viena iš priežasčių, dėl kurios šis turas neša tiek daug linksmybių ir pasitenkinimo ta, kad nėra spaudimo. Mes atvažiuojame, mes grojame muziką.

Suarez: Manau, kad daugelis tiesiog sujaudinti matydami jus.

Patton: Ne, tai bus smagu. Nesupraskite manęs neteisingai. (juokiasi)

Suarez: Taigi, dar noriu paklausti tavęs apie bendradarbiavimą su John’u Zorn’u, Joey Baron’u ir kitais avangardinio džiazo ir eksperimentinės scenos atstovais? Ar yra planuose kiti projektai, panašūs į šiuos?

Patton: Visada. Zorn’as įrašė dar vieną Moonchild diską, aš turiu keliauti į Niujorką ir sudainuoti jame. Faktiškai, aš turėčiau tai daryti dabar, tačiau štai aš čia, kalbuosi su tavimi.

Suarez: Atsiprašau, kad vagiu laiką iš Zorn’o.

Patton: Juokauju. Taip, aš turiu tam rasti laiko, tai svarbi dalis to, ką aš darau. Ir tai daug ko manęs išmokė, dirbant su tokiais žmonėmis kaip jis. Tai tam tikra mano vietinio dialekto dalis. Ir dalis to, kaip aš dainuoju, kaip aš girdžiu muziką ir koks yra mano priėjimas prie muzikos.

Suarez: Atsimenu, kai 1996 metais buvo išleistas tavo albumas „Adult Themes For Voice“. Tai privertė mane susimąstyti – o kas gi dar jame yra?

Patton: Tikiuosi, tas įrašas turėjo tokį poveikį. Taip pat žinau, kad jis daug ką papiktino. Tačiau man tai buvo mokymosi patirtis. Aš lavinau savo balsą, kad visas pasaulis jį išgirstų. Ir štai taip darbe aš mokiausi kaip naudoti tam tikras technikas, kurias, kaip aš maniau, galėjau įvaldyti geriau. Tam tikra prasme dauguma mano išleidžiamų įrašų – tai tokios pratybos. Aš tik stengiuosi tapti geresnis tame, ką aš darau. Tiesa, kartais publika dėl to turi kentėti.

Suarez: Bet taip pat daug kam tai patinka.

Patton: Tai išties puiku. Aš nesididžiuoju tuo, kad žmonės nemėgsta kai kurių mano padarytų kūrinių, bet aš taip pat galiu juos suprasti. Dėl to aš gana ramus. Ne viskas, ką aš darau, patinka visiems. Kuo anksčiau tu tai suprasi kaip atlikėjas, tuo geriau galėsi padaryti savo darbą.

Suarez: Kalbant apie žmonėms patinkančius ir nepatinkančius projektus... vienas iš patinkančių žmonėms – tai Tomahawk. Girdėjau, kad jus sumažinote sudėti iki trio. Šis projektas tave domina?

Patton: Taip, taip. Bet tai ne mano projektas, todėl... tai Duane’o (Denison’o) projektas. Jis parašė eilę naujų temų ir išsiuntė man CD. Ten tik akustinė gitara ir metronomas. Mūsų dar laukia daug darbo, bet taip, manau, dar bus muzikos. Kodėl gi ne?

Suarez: Ar yra tokia muzika, su kuria tu norėtum padirbėti, tačiau dar nepavyko?

Patton: Aš negalvoju apie tai taip. Aš nemąstau „o, aš gi dar nebandžiau kantri, pamėginime“. Aš taip nemąstau. Aš rašau muziką, kuri daugiau ar mažiau man prie širdies. Ir Dievas žino, kas tai bus per stilius. Aš neįsivaizduoju. Aš nežinau kaip ją pavadinti. Aš nežinau kas tai. Faktiškai, tai spręsti ne man. Aš darau muziką, darau ją geriausiu man būdu. Žinoma, galiausiai turime siaubingą išsigimėlį ir apskritai – mutantą, surinktą ir daugybės detalių. Tačiau kaip jį pavadinti ir kur jam vieta šiame pasaulyje – tai jau spręsti jums, vaikinai. Ne man.

Šaltinis: MetalSucks.net

Liaudies medicina, vaistažolės | Vaistazoles | Masažuotojas Vilniuje, masažai Vilniuje | paplūdimio tinklinis | Darbas puse etato | Volkswagen Passat nuoma