Garso įrašų istorija

Per daugiau nei pusantro amžiaus trunkančią garso įrašų istoriją garso įrašų būdai ir garso kaupikliai stulbinančiai pasikeitė. Prisiminkime kaip tai vyko. 

 Mechaniniai garso įrašai

Pirmąjį garso įrašymui skirtą įrenginį, fonautografą (arba fonoautografą), 1857 metais išrado prancūzų spaustuvininkas ir leidėjas Eduardas-Leonas Skotas de Martinvilis. Savo išradimą jis užpatentavo tų pačių metų kovo 25-ąją. Fonautografą sudarė akustinis kūgis ir vibruojantį membrana, sujungta su adatėle. Garsas buvo įrašomas adatėlei liečiantis prie rankiniu būdu sukamo stiklinio cilindro, padengto suodžiais arba popieriumi (kitas variantas: garsas buvo įrašomas ant suodžiais padengto stiklo, arba suodžiais padengto popieriaus, apvynioto aplink medini cilindrą). Per kūgį praeinančios garso bangos priversdavo virpėti membraną, perduodančią virpesius adatėlei, kuri įbrėždavo suodžiuose žymas. Tačiau fonautografas negalėjo atkurti padaryto įrašo.

1877 metų Tomas Edisonas išrado fonografą – įrenginį, skirtą garso įrašymui ir atkūrimui. Ne visi tai žino, tačiau pirmasis fonografą (paleofoną) išrado prancūzas Šarlis Kro, pateikęs savo įrenginio aprašymą kiek ankščiau už Edisoną. Vis dėlto Kro nerado rėmėjų paleofono gamybai. Tomas Edisonas nedelsė ir atidavė mechanikui Džonui Kruzi gana paprasto įrenginio brėžinį, kurio gamybą įvertino 18 dolerių. Fonografas tapo pirmąja pasaulyje „kalbančia mašina“. Edisonas sudainavo populiarią vaikišką dainelę „Marie had a little lamb“, o įrenginys atkartojo „išgirstą“ garsą, nors ir su dideliais trikdžiais.

Fonografas garsą įrašydavo į ant besisukančio cilindro užmautos folijos, prie popierinės membranos pritvirtintai adatai kilnojantis ir paliekant ant folijos išraižytus griovelius. Griovelio gylis buvo proporcingas įrašo garsumui. Įrašo atkūrimo metu adata judėjo grioveliu, o vibracijos buvo perduodamos į elastinę membraną, kuri sukeldavo garsą. Tai buvo stulbinantis to meto išradimas.

1878 metais Aleksandras Belas ir Samneris Taitneris sukūrė grafofoną. Grafofonas – tai praktiškai tas pats fonografas, tik vietoje folijos Belas ir Taitneris naudojo vašku padengtą cilindrą.

Fonografas buvo nuolat tobulinamas, o ilgainiui atsirado nedideli nešiojami jo modeliai. Netrukus atsirado ir diskiniai fonografai, kurie suko garso kaupiklį 78 apsisukimų per minutę greičiu. Garsas juose buvo stiprinamas ruporo pagalba. Vis dėlto fonografo konstrukcija neleido kokybiškai atkurti garso, todėl fonografą greitai nukonkuravo gramofonas.

1887 metais Emilis Berlineris išrado gramofoną, kuriame kaip garso kaupikliai buvo naudojamos plokštelės. Gramofono garso įrašai buvo saugomi plokštelės paviršiuje esančiame spiralės formos griovelyje. Pirmieji gramofonai garso kokybe nusileido fonografams, tačiau patobulintiems gramofonams fonografai garso įrašų kokybe prilygti negalėjo.

Iš pradžių Berlineris naudojo suodžiais padengtą stiklinį diską. Paskui – vašku padengtą cinko diską, vėliau apdorojamą 25% chromo rūgštimi.

Pirmosios gramofono plokštelės buvo pagamintos iš celiulioido, tačiau nuo 1897 metų atsirado plokštelės iš šelako, špato ir suodžių. Pirmosios plokštelės turėjo didelį sukimosi greiti ir plačius griovelius, todėl jose tilpdavo tik 2 minutės garso įrašų. 1903 metais atsirado dvipusės plokštelės.

1897 metais Emilis Berlineris ir Eldridžas Džonsonas JAV atidarė plokštelių ir gramofonų gamyklą „Victor Talking Machine Co.“. Vėliau Didžiojoje Britanijoje buvo atidaryta kompanija „E. Berliner's Gramophone Co.“. 1902 metų pradžioje abi kompanijos jau realizavo virš 4 milijonų plokštelių.

1907 metais prancūzų kompanijos „Pathé“ darbuotojas Gilionas Kemleris patobulino gramofoną, patalpindamas ruporą į gramofono vidų. Naujasis įrenginys buvo pavadintas patefonu.

Elektromechaniniai garso įrašai

1925 metais garso įrašai jau buvo daromi per mikrofoną. Dažnių diapazonas padidėjo nuo 150-4000 iki 50-10000 Hz. Vietoje spyruoklinio mechanizmo buvo naudojamas elektrinis varikliukas, o mechaninius garso nuėmėjus pakeitė pjezoelektriniai, o vėliau ir magnetiniai. Tokie garso nuėmėjai paverčia adatėlės virpesius elektriniu signalu, kuris sustiprintas patenka į garsiakalbį.

Elektrofonas nuo patefono ir gramofono skyrėsi tuo, kad elektrofone mechaniniai garso nuėmėjo adatos virpesiai virsdavo elektriniais virpesiais, kurie praeidavo per stiprintuvą, o elektroakustinė sistema paversdavo juos garsais.

Magnetiniai garso įrašai

1878 metais JAV inžinierius Oberlinas Smitas susipažino su Edisono fonografu. Pamatęs šio įrenginio potencialą, Smitas įsigijo vieną jo egzempliorių ir pradėjo su juo eksperimentuoti. 1888 metais žurnale „Electrical World“ Smitas paskelbė straipsnį „Kai kurios galimos fonografo formos“ (Some Possible Forms Of Phograph), kuriame aprašė garso įrašymo principą į plieninę vielą arba į plieninę juostą. Smitas paskelbė savo fonografo patobulinimo idėjas tam, kad susidomėję skaitytojai jas įgyvendintų, nes išradėjas tam neturėjo laiko.

Straipsnį perskaitė danų inžinierius Valdemaras Poulsenas, kuris po eksperimentų serijos pagamino pirmąjį magnetinių įrašų įrenginį, pavadintą telegrafonu. Aparate garso įrašui buvo naudojama plieninė viela. 1898 metais Poulseno įrenginys buvo užpatentuotas.

1924 metais vokietis Kurtas Štile pagamino patobulintą telegrafono versiją. Į konstrukciją buvo įmontuotas stiprintuvas, todėl įrenginį buvo galima naudoti kaip diktofoną. Vėliau plieninė viela buvo pakeista plienine juosta, kuri rėčiau plyšdavo ir painiodavosi.

1920-ųjų viduryje vokiečių inžinierius Fritcas Pleumeris klijų pagalba ploną popierių padengė geležies oksido milteliais. 1928 metais Pleumeris gavo patentą (tačiau 1936 jis buvo panaikintas, nes šis būdas buvo aprašytas Poulseno 1898 metų patente). Pleumerio naudojama popierinė juosta gerai įsimagnetindavo ir išsimagnetindavo, ją buvo galima karpyti ir suklijuoti.

1935 metais kompanija AEG pristatė įrenginį magnetiniam įrašui pavadinimu „Magnetophon K1“. Maždaug tuo pat metu kompanija BASF pradėjo serijinę magnetinės juostos gamybą.

1930-1940-aisiais buvo populiarūs juostiniai (ritininiai) magnetofonai. 1961 metais kompanija „Philips“ išleido pirmąjį kasetinį magnetofoną.

Skaitmeniniai garso įrašai

Dėka greito kompiuterių technologijų vystymosi 1970-aisiais atsirado galimybė saugoti ir atkurti duomenis skaitmeniniu formatu iš atitinkamų kaupiklių. 1980 metais kompanijos „Philips“ ir „Sony“ išleido kompaktinio disko standartą, o po dviejų metų „Philips“ pristatė pirmąjį kompaktinių diskų grotuvą. Tais pačiais metais Vokietijoje prasidėjo masinė kompaktinių diskų gamyba.

Greitai optiniai diskai tapo ne tik garso įrašų, tačiau ir bet kokių skaitmeninių domenų kaupikliais. Informacija į kompaktinius diskus, kurių pagrindą sudaro polimero polikarbonatas, įrašoma spiraliniame takelyje duobučių pavidalu. Duomenų skaitymas/įrašymas vyksta lazerinio spindulio pagalba.

Liaudies medicina, vaistažolės | Vaistazoles | Masažuotojas Vilniuje, masažai Vilniuje | paplūdimio tinklinis | Darbas puse etato | Volkswagen Passat nuoma