Elektrinių, elektroakustinių ir elektroninių muzikos instrumentų raida

Prieš daugiau nei du su puse amžiau buvo sukurtas pirmasis elektrinis instrumentas. Nuo to laiko elektriniai, elektroakustiniai ir elektroniniai muzikos instrumentų praėjo sunkų ir įdomų raidos kelią, dažnai šiurpindami savo dydžiu ir žavėdami ypatingu skambesiu. Prisiminkime jų kūrimo istoriją.

„Auksinis Dionizas“ (Denis d'or) (1753)

„Auksinis Dionizas“ – pirmasis elektrinis muzikinis instrumentas, sukurtas 1753 metais, nors kartais jo atsiradimas datuojamas 1748 metais ar net 1730 metais. Denis d'or sukūrė čekų teologas Vaclavas Prokopas Divišas (1698-1765), taip pat pirmasis Europoje (nepriklausomai nuo Benžamino Franlino) išrado žaibolaidį. Po Divišo mirties instrumentas buvo išvežtas į Vieną, kur dingo. Instrumentas taip buvo pavadintas dėl to, kad jo išradėjo pavardė buvo panaši į senovės graikų dievo Dioniso vardą.

Informacijos apie „Auksinį Dionizą“ praktiškai nėra. Žinoma tik tai, kad instrumentas buvo maždaug 150 x 90 x 120 cm dydžio medinė dėžė su klaviatūra ir pedalu. Denis d'or turėjo 14 registrų, talpino savyje 790 metalinių stygų ir galėjo imituoti klavesino, arfos, liutnios ir net kai kurių pučiamųjų muzikos instrumentų garsą. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad „Auksinis Dionizas“ buvo elektriniu muzikos instrumentu, dėl to stygos skleidė ypatingus garsus.

Elektrinis klavesinas (clavecin électrique) (1759)


1759 metais išrado prancūzų dvasininkas Jean-Baptiste’as De Laborde elektrinį klavesiną. Įdomu tai, kad išradėjas neturėjo su muzika nieko bendro, o muzikos instrumentas atsirado jo mokslinio darbo metu. Pirmasis elektroninis klavesinas 1761-aisiais buvo pagamintas Paryžiuje ir tais pačiais metais užpatentuotas. Elektrinis klavesinas buvo elektromechaniniu instrumentu, kurio klaviatūra buvo valdomi statine elektra įkrauti nedideli metaliniai plaktukai, daužantys varpelius.

Elektromechaninis pianinas (Electro-mechanical Piano) (1867)


Elektromechaninį pianiną 1867 metais sukūrė telegrafų fabriko „Neuchatel“ direktorius, ponas Hippsas. Instrumentas nedidelių elektros generatorių aktyvavimui muzikos tonų generavimui naudojo elektromagnetizmą.

Choralcelo elektriniai vargonai (Choralcelo Electric Organ) arba „Dangaus balsai“ (Heavenly voices) (1888-1908)


Choralcelo elektrinius vargonus sukūrė amerikiečių inžinierius, muzikantas ir kompozitorius Melvinas Severy su savo netikru broliu George’u B. Sinclairiu, o instrumentą pagamino kompanija „Choralcelo Manufacturing Co“. Pirmą kartą muzikos instrumentas buvo pademonstruotas Bostone. Vėliau Choralcelo elektriniai vargonai gavo „Dangaus balsų“ pavadinimą. Melvino Severy sukurto instrumento veikimo principas buvo panašus į telharmoniumo, tačiau panašių charakteristikų Severy įrenginys buvo kiek mažesnis nei Cahillio milžinas. Vis dėlto „Dangaus balsai“ buvo labai didelis instrumentas. „Dangaus balsai“ buvo elektrinio ir elektromechaninio instrumento hibridas. Įrenginys turėjo dvi klaviatūras (viena valdė vagonus, kur garsą generavo generatoriai, o kita – elektriniais impulsais priversdavo veikti pianino mechanizmą) ir iš 32 pedalų susidedančia pedalų sistemą.

Nepaisant to, kad „Dangaus balsai“ galėjo užimti visą namo aukštą, instrumentas tapo pirmuoju masiniu elektriniu muzikos instrumentu. Iš viso jų buvo parduota daugiau nei šimtas.

Telharmoniumas (Telharmonium) (1897)


1897 metais Thaddeusas Cahillis užregistravo savo pirmąjį instrumentą – telharmoniumą (taip pat žinomą kaip dinamofonas). Šis įrenginys svėrė 200 tonų, jo ilgis siekė 19 metrų, ir jis kainavo didžiulius pinigus. Telharmoniumas per telefono liniją transliavo muziką į namus, viešbučius, restoranus, o žmonės jo klausėsi per telefono ragelį. Telharmoniumas yra pirmasis pasaulyje elektromechaninis instrumentas ir elektroninių muzikinių instrumentų pirmtakas.

Vis dėlto nuo patento išdavimo turėjo praeiti devyneri metai, kol dienos šviesą išvydo galutinė telharmoniumo versija. Tada instrumentas ir gavo pavadinimą – Telharmonium.

Telharmoniumą sudarė 145 specialūs elektros generatoriai, gaminantys įvairių dažnių kintamąją elektros srovę, ir sudėtinga įvairių jungiklių ir induktorių sistema.

Visa tai buvo kontroliuojama trimis kiek modifikuotomis vargonų klaviatūromis, kurios buvo dinaminės (reagavo į paspaudimo stiprumą). Instrumento dažnių diapazonas siekė 40-4000 Hz.

Tuo metu stiprintuvų dar nebuvo, o telharmoniumo garsas iš pradžių sklido per didžiulius ruporus, o vėliau buvo transliuojamas buvo per telefono liniją į telefono ragelį. Kad visą laiką nelaikyti telefono ragelio prie ausies, ant ragelio buvo uždedamas ruporas. Kiekvienam telefonui tekdavo po amperą, todėl klausytojui garso visiškai užteko.

Groti telharmoniumu reikėjo keturiomis rankomis, todėl buvo muzikantui reikėjo asistento. Instrumentu buvo atliekami Bacho, Šopeno, Grigo ir kitų kompozitorių kūriniai.

Pirmosios viešos telharmoniumo demonstracijos metu atlikėjai buvo už dviejų kilometrų nuo viešbučio, kur susirinko klausytojai ir žurnalistai. Thaddeuso Cahillio instrumentas susilaukė sėkmės, tačiau telharmoniumo kūrėjui to buvo maža. 200 tonų sveriantį įrenginį išardė, sukrovė į trisdešimt traukinio vagonų ir iš Masačusetso nugabeno į Niujorką. Nepaisant prastos kokybės garso (teigiama, kad dėl nekokybiškų elektros laidų) ir dažnų atlikėjų klaidų, pirmasis koncertas Niujorke susilaukė milžiniško pasisekimo.

1911 metais Cahillis pagamino trečiąjį telharmoniumo variantą. Instrumentas buvo dar didesnis ir brangesnis, nes jame buvo atlikta nemažai techninių patobulinimų. Tuo metu išradėjas bendradarbiavo su kompanija „New England Electric Music Company“. Kartu su ja Thaddeusas Cahillis ketino vykdyti aktyvią komercinę veiklą.

Buvo manoma, kad per telefono liniją telharmoniumo muzikos bus galima klausytis namuose, viešbučiuose ir kituose vietose. Deja, instrumento galingumas buvo per didelis to meto telefono linijoms, o telharmoniumo transliacijos metu visame tinkle atsirasdavo trikdžių. Be to, prie neįprastos instrumento klaviatūros muzikantai turėjo priprasti. Nepaisant gausybės tembrų, telharmoniumas turėjo daugybę pašalinių garsų, kurie netrukus pradėdavo erzinti.

Thaddeuso Cahillio planai žlugo. 1916 metais telharmoniumas nutilo visiems laikams, o 1934 metais jo išradėjas mirė skurde.

Gaila, tačiau telharmoniumu atliekama muzika nebuvo įrašyta.

„Dainuojanti arka“ (Singing Arc) (1899)


Kaitrinės lemputės pirmtake buvo anglies lanko lempa, kuri šviečia tarp anglies strypelių esančios kibirkšties dėka. Šiai lempai šviečiant, buvo girdimas nuolatinis elektros lanko skleidžiamas triukšmas. 1899 metais britų fizikas Williamas Duddellis bandė spręsti šią problemą. Bandymų metu jis pastebėjo, jog keičiant įtampą, galima kurti garsą ir valdyti jo dažnį.

Williamas Duddellis pridėjo klaviatūrą ir iš „Dainuojančios arkos“ gavo vieną pirmųjų elektroninių instrumentų. Duddellis net nebandė patentuoti savo instrumento, nes manė, jog jo išradimas skirtas tik pramogai.

Intonarumoriai (Intonarumori) (1913)


1913 metais Luigi Russolo sugalvojo muzikinius instrumentus, kurie buvo pavadinti intonarumoriais (intonarumori) (ital. rumori – triukšmas). Jų pavadinimą galima išversti kaip „triukšmų generatoriai“.

Visi Russolo instrumentai leido išgauti įvairius triukšmus. Naujieji instrumentai buvo panašūs į dėžes su garsiakalbiais, kurių garso aukštis buvo kontroliuojamas sukama rankena. Dėžės viduje buvo mediniai arba metaliniai diskai, padengti mažais dantukai (arba kanifolija), užgaunančiais įtemptą stygą. Kai kurie instrumentų modeliai buvo varomi elektra. Stygos įtempimą buvo galima keisti. Vienas stygos galas buvo pritvirtintas prie būgnelio, perduodančio virpesius į garsiakalbį. 1921 metais egzistavo jau 27 Luigi Russolo sugalvotų įvairių šių instrumentų variantų. Autorius kiekvienam suteikė pavadinimą pagal skleidžiamą garsą: staugūnas, zirzlys, švilpikas ir t. t.

Nepaisant tokių žymių kompozitorių, kaip Igoris Stravinskis, Sergejus Prokofjevas, Maurice’as Ravelis, Arthuras Honeggeris, Dariuso Milhaudo ir Edgaro Varese teigiamų atsiliepimų, niekas iš jų neįtraukė į savo partitūras intonarumorių. Klausytojų reakcija į intonarumori muziką dažnai buvo priešiška. 1914-aisiais, debiutiniame koncerte viename iš Milano teatrų, triukšmų orkestras buvo nušvilptas ir apmėtytas daržovėmis. Kitų pasirodymų metu reakcija taip pat buvo skeptiška, tačiau ramesnė.

Audionas (Audion Piano) (1915)


Audioną sukonstravo amerikiečių išradėjas Lee De Forestas. Muzikos instrumento pagrindu tapo 1904 metais išrasta diodinė lempa. Audiono tembrai buvo panašūs į strykinių ir pučiamųjų instrumentų garsus. Garsų generavimui buvo naudojamas osciliatoriai, kurie generavo tam tikro dažnio elektromagnetinius virpesius ir perduodavo juos į garsiakalbį. Kiekvienai oktavai buvo skiriama viena diodinė lempa, todėl kiekvienoje oktavoje vienu metu galima buvo spausti tik vieną klavišą. Audiono atsiradimas reiškė telharmoniumo eros pabaigą.

Optofoninis pianinas (Optophonic Piano) (1916)


Tapytojas, piešėjas ir skulptorius Vladimiras Baranovas-Rossine 1916 metais sukūrė instrumentą, kuris atrodė kaip nedidelis pianinas su trijų oktavų klaviatūra. Optofoninis pianinas generavo garsus ir projektavo vaizdus ant plokščių paviršių, pavyzdžiui, sienų, lubų, ar ekranų. Tam Baranovas-Rossine naudojo jo paties išdažytus diskus, filtrus, reflektorius ir lęšius. Filtrų ir diskų ryškumo variacijas nuskaitydavo fotoelementas, kuris siuntė signalus į primityvų garso generatorių.

Savo išradimą Vladimiras Baranovas-Rossine naudojo paveikslų parodose. Lankytojai mėgavosi ne tik spalvingų šviesų spektakliu, bet ir galėjo girdėti jį lydinčius neįprastus garsus. Galima teigti, kad Baranovo-Rossine parodos tapo audiovizualinių instaliacijų pradžia.

1920-ųjų pradžioje menininkas tęsė šviesos muzikos tyrinėjimus. Jis sukonstravo naują optofoninio pianino variantą, kuriame kiekvienas klavišas atitiko ne tik tam tikrą garsą, bet ir spalvą, kuri praėjusi optinius filtrus buvo rodoma ekrane – chromatrone. Optofoninis pianinas susilaukė teigiamos publikos reakcijos.

Prancūzijoje Vladimiras Baranovas-Rossine įkūrė Optofininę akademiją, kurioje buvo atliekami audiovizualiniai tyrimai, rengiami optofoniniai koncertai, dėstoma naujojo išradimo pagalba, siekiant lavinti mokinių „vizualinį suvokimą“.

Termenvoksas (Theremin) (1919)


1920 metais rusų inžinierius ir violončelininkas Levas Termenas sukūrė pirmąjį muzikos instrumentą (išskyrus keletą nelabai sėkmingų bandymų), neturėjusį jokių besisukančių detalių, virpesius sužadindavusį elektronika. Išradėjas savo kūriniui davė termenvokso pavadinimą. Termenvosksas – tai pirmasis melodinis elektroninis instrumentas, išsiskiriantis savo švilpiančiu tembru, banguojančiu garsu ir tinkantis atlikti solinius kūrinius. Termenvoksas valdomas atlikėjui judinant rankas elektromagnetiniame lauke, kurį generuoja instrumentas. Dešinė ranka reguliuojamas garso aukštis, o kaire – garsumas. Kadangi muzikantas neliečia instrumento, atlikėjui būtina gerai išlavinta klausa. Termenvoksas ir jo autorius sulaukė pripažinimo ir populiarumo. Termenvoksą įsigijo komikas Čarlis Čaplinas. Šis Levo Termeno instrumentas naudojamas ir šiandien.

Elektrofonas (Electrophon) (1921-1928)


Elektrofoną 1921-1928 metais Berlyne sukūrė muzikantas Jörgas Mageris specialiai mikrotoninei muzikai. Instrumento veikimas buvo paremtas heterodinu. Atlikėjas elektrofoną valdė ranka, sukurdamas ilgą glissando efektą.

Kurbelsphäraphon (1923)


Kurbelsphäraphon’as – tai patobulintas elektrofono variantas su papildomais filtrais, skirtais pagerinti instrumento tembrą ir siekiant išvengti nuolatinio glissando efekto. Instrumentą taip pat sukūrė Jörgas Mageris. Kurbelsphäraphon’as buvo užbaigtas 1923-aisiais, o po trijų metų pademonstruotas festivalyje „Donaueschingen“. Kelias eksperimentines pjeses šiam instrumentui parašė Rimskis-Korsakovas.

Stakatonas (Staccatone) (1923)

Stakatoną 1923 metais išrado rašytojas ir leidėjas Hugo Gernsbackas. Instrumentas rėmėsi radijo technologija ir buvo pirmuoju autoriaus bandymu sukurti polifoninį elektroninį instrumentą. Stakatone tembro generacijai buvo naudojami keli LC osciliatoriai.

Pianoradas (Pianorad) (1926)


Pianoradas – tai patobulintas stakatono modelis, kurį sukūrė Gernsbackas. Pianoradas turėjo 25 LC osciliatorius – kiekvienam klavišui po osciliatorių. Kiekvienai natai buvo skirta po atskirą garsiakalbį. Instrumentas visuomenei buvo pristatytas 1926 metų birželį Niujorko radijo stotyje WRNY.

Partuturofonas (Partiturophon) (?)

Partiturofoną sukūrė elektrofono kūrėjas Jörg’as Mager’is. Partiturifonas buvo penkiabalsis instrumentas su trimis klaviatūromis.

Dinafonas (Dynaphone) (1927)

Dinafoną (nepainioti Cahillio su dinamofonu)1927 metais sukūrė prancūzų inžinierius Rene Bertrandas. Dinafonas – monotoninis instrumentas be klaviatūros, paremtas sferofono veikimo principu. Vėliau Bertrand’as sukūrė radijo elektrinius vargonus, paremtus dinafono veikimo principu, su klaviatūra vietoje besisukančio disko.

Celiulofonas (Сellulophone) (Cellule Photo-électrique) (1927)


Celiulofoną 1927 metais sukūrė Pierre’as Toulonas ir Kruggas Bassas. Instrumento pagrindu buvo elektrooptinis generatorius su elektrinius vargonus primenančiu tembru. Celiulofonas turėjo dvi klavišų oktavas ir pedalų panelę, o garsą generavo besisukantys diskai, kurių sukimosi greitis įtakojo garso dažnį.

Lempinė klaviatūra (Clavier à Lampes) (1927)

Lempinę klaviatūrą 1927 metais Eifelio bokšto radijo stoties laboratorijoje sukūrė inžinierius Armandas Givelet su Eduardu Eloi Coupleaux. Instrumentas buvo monofoninis ir jame buvo naudojami osciliatoriai ir lemputės. 1928-aisiais Givelet surengė elektroninio instrumento muzikos radijo transliaciją be išankstinio garso įrašymo mikrofonais, kurie tuo metu buvo gana prastos kokybės.

Wave Organ (Orgue des Ondes) (1929)

Instrumentą 1929 metais išrado Armandas Givelet, panaudodamas 1928-aisiais sukurtą elektroninių instrumentų muzikos radijo transliaciją be išankstinio garso įrašymo. Tai buvo polifoninis instrumentas, kuriame buvo naudojami osliciatoriai ir apie 700 lempų.

Marteno bangos (Ondes Martenot) (1928)


1928 metais prancūzų muzikantas Maurice’as Martenot su termenvokso kūrėju Levu Teremenu sukūrė panašų į termenvoksą muzikinį instrumentą – Marteno bangas (Ondes Martenot). Marteno bangos – tai vienbalsis elektroninis muzikinis instrumentas su septynių oktavų klaviatūra, o taip pat siūlu su žiedu, užmaunamu ant smiliaus.

Kairėje instrumento pusėje yra mygtukas, atliekantis stryko vaidmenį. Garso išgavimui muzikantui reikia paspausti klaviatūros klavišą arba įtempti siūlą iki reikiamos pozicijos ir paspausti mygtuką kairėje. Jo paspaudimo jėga valdoma ataka ir garsumas. Šalia yra valdymo režimų (valdymas klaviatūra arba siūlu) ir tembrų jungikliai.

Garso kryžius (Croix Sonore) (1929-1934)


Garso kryžių Prancūzijoje sukūrė rusų kompozitorius Nikolajus Obuchovas. Instrumento veikimas paremtas termenvokso veikimo principu. Garso kryžius – tai žmogaus ūgio lygyje esanti stiklinė sfera su kryžiumi viduje. Kryžiaus centre yra deimantas. Garsas atsiranda priartinant atlikėjo rankas. Jų judesiais reguliuojamas garsas ir jo aukštis, kaip ir ankščiau Levo Teremeno sukurtame termenvokse.

Trautonijus (Trautonium) (1929)


1929 metais Friedrichas Trautweinas sukūrė naują muzikos instrumentą, kurį pavadino savo garbei – Trautonium. Trautonijus neturi klaviatūros. Vietoje jos naudojama virš metalinės plokštės įtempta viela, užtikrinanti išraiškingą garsą. Pavyzdžiui, vibrato efektas sukuriamas nedideliais rankos judesiais, o garsą įtakoja paspaudimo stiprumas. Šimtas pirmųjų trautonijaus egzempliorių vadinosi Volkstrautonium, o juos 1932-1935 metais platino bendrovė „Telefunken“.
1929 metais Friedrichas Trautweinas susipažino su muzikantu Oskaru Sala, kuris jau po metų kartu su violončelininku Paulu Hindemithu ir pianistu Rudolphu Schmidtu viešai pristatė trautonijų „Naujosios muzikos festivalyje“ Berlyne. Naujasis instrumentas sulaukė daugybės teigiamų publikos vertinimų, ir netrukus Oskaras Sala, pristatydamas trautonijų, surengė koncertinį turą po Vokietiją, o Hindemithas parašė „Concertino fur Trautonium und Streichorchester“.

Antrojo pasaulinio karo metu visos garso laboratorijos buvo uždarytos. Vis dėlto Sala išsikovojo teisę tęsti darbus su trautonijumi, ir netrukus buvo sukurtas Konzerttrautonium, skirtas gyviems pasirodymams. 1944 metais muzikantas išsiunčiamas į frontą, kur buvo sužeistas. 1948-1952 metais Oskaras Sala sukūrė trautonijaus modifikaciją – Mixtur-Trautonium’ą. Sala taip pat sukūrė didžiausią trautonijaus modelį – Quartett-Trautonium’ą, kurį ištiko liūdna baigtis – jis sprogo pirmą kartą prijungtas prie elektros tinklo. Į klasikinę trautoniumo schemą muzikantas pridėjo filtrus, metronomą, triukšmų generatorių ir t. t. Šiam tikslui Oskaras Sala trejus metu Berlyno universitete studijavo fiziką.

Sala kūrė muzika filmams (pavyzdžiui, Alfredo Hitchcocko filmui „Paukščiai“), 1960-aisiais jis supažindino su trautonijumi grupes Kraftwerk ir Tangerine Dream. 2002-aisiais, būdamas 91 metų, Oskaras Sala mirė.

Terpsitonas (Terpsitone) (1930)


Terpsitonas – tai 1930 metais Levo Termeno sukurtas instrumentas, leidžiantis šokėjui savo šokiu kurti muziką. Kitaip nei termenvokse, terpsitone garsas valdomas ne atlikėjo rankomis, o viso kūno padėtimi. Be to, kiekvieną toną atitinka tam tikros spalvos lempa, todėl šokėjas įtakoja ne tik garsą, bet ir šviesos muziką.

Pirmasis terpsitonas buvo labai sunkiai valdomas, ir tik 1978 metų modifikacija pavertė jį pilnaverčiu ir patogiu instrumentu.

Termeno violončelė (Theremin Cello) (1930)


Termeno violončelę 1930 metais JAV sukūrė Levas Termenas pagal Filadelfijos nacionalinio orkestro dirigento Leopoldo Stokowski užsakymą. Buvo pagaminti keli instrumento egzemplioriai, tačiau išliko tik vienas, kuris dabar saugomas Nacionaliniame Pietų Dakotos muzikos muziejuje. Termeno violončelė turi daugiau kaip 50 tembrų, o garsas yra valdomas nedidele svirtimi. Instrumentas taip pat turi elektroninį bloką ir garsiakalbį. Termeno violončelė turi praktiškai identišką termenvoksui elektros schemą.

Varifonas (Variophone) (1931)


Variofonas – tai 1931 metais Jevgenijaus Šolpo ir Georgijaus Rimskio-Korsakovo (Nikolajaus Rimskio-Korsakovo anūkas) sukurtas muzikinis instrumentas. Varifone naudojami besisukantys diskai su garso bangos formos išpjovomis, laikas nuo laiko nutraukiantys šviesos spindulį, formuojantį garso takelį. Tai buvo filmuojama į judančią juostą pagalba specialios transmisijos, perduodančios elektrinio variklio sukimąsi į akustinį grafiką juostą tiesiančiam mechanizmui.

Ritmikonas (poliritmofonas) (Rhythmicon, Polyrhythmophone) (1931)


1930 metais JAV kompozitorius ir muzikos teoretikas Henry Cowellas užsakė pas Levą Teremeną instrumentą – pirmąją pasaulyje ritmo mašiną, pavadintą ritmikonu. Projektą finansiškai parėmė kompozitorius Charles’as Ives’as. Instrumento kūrime taip pat dalyvavo kompozitorius Josifas Šilingeris. Ritmikonas buvo sukurtas 1931 metais. Ritmikonas turi du besisukančius diskus su angomis, per kurias praeina šviesa. Instrumentas turi 16 bazinių ritmų ir daugybę jų kombinacijų. Kiekvienas klavišas atitinka tam tikro aukščio periodinę pulsaciją. Pirmasis klavišas atitinka lėčiausią ritmą ir žemiausią garsą. Paspaudus antrąjį klavišą, pulsacija padažnėja du kartus ir girdimas oktava aukštesnis garsas ir t. t. Iš viso instrumentas turi 17 klavišų. Spaudžiant klavišų kombinacijas, galima gauti daugybę sudėtingų ritmų.

Emiritonas (Emiriton) (1935)


Emiritonas – 1935 metais Leningrade pagamintas elektroninis muzikinis instrumentas, kurį sukūrė A. Rimskis-Korsakovas ir A. Ivanovas. Pavadinimą sudaro pirmųjų žodžių „elektroninis muzikos instrumentas“ ir kūrėjų pirmosios pavadžių raidės + žodis „ton“. Instrumentas turi kombinuotą klaviatūrą-grifą, kurios pagalba galima sukurti glissando efektą.

Kaleidofonas (Kaleidophon) (1939)


1939 metais Jörgas Mageris sukūrė Kaleidofoną – elektrinį monofoninį instrumentą. 1939 metais Mageris mirė, o visi jo instrumentai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo sunaikint subombarduotoje Darmštato konservatorijoje.

 ...

Telharmoniumas (Telharmonium) (1897)

 

1897 metais Thaddeusas Cahillis užregistravo savo pirmąjį instrumentą – telharmoniumą (taip pat žinomą kaip dinamofonas). Šis įrenginys svėrė 200 tonų, jo ilgis siekė 19 metrų, ir jis kainavo didžiulius pinigus. Telharmoniumas per telefono liniją transliavo muziką į namus, viešbučius, restoranus, o žmonės jo klausėsi per telefono ragelį. Telharmoniumas yra pirmasis pasaulyje elektromechaninis instrumentas ir elektroninių muzikinių instrumentų pirmtakas.

 

Vis dėlto nuo patento išdavimo turėjo praeiti devyneri metai, kol dienos šviesą išvydo galutinė telharmoniumo versija. Tada instrumentas ir gavo pavadinimą – Telharmonium.

 

Telharmoniumą sudarė 145 specialūs elektros generatoriai, gaminantys įvairių dažnių kintamąją elektros srovę, ir sudėtinga įvairių jungiklių ir induktorių sistema.

 

Visa tai buvo kontroliuojama trimis kiek modifikuotomis vargonų klaviatūromis, kurios buvo dinaminės (reagavo į paspaudimo stiprumą). Instrumento dažnių diapazonas siekė 40-4000 Hz.

 

Tuo metu stiprintuvų dar nebuvo, o telharmoniumo garsas iš pradžių sklido per didžiulius ruporus, o vėliau buvo transliuojamas buvo per telefono liniją į telefono ragelį. Kad visą laiką nelaikyti telefono ragelio prie ausies, ant ragelio buvo uždedamas ruporas. Kiekvienam telefonui tekdavo po amperą, todėl klausytojui garso visiškai užteko.

 

Groti telharmoniumu reikėjo keturiomis rankomis, todėl buvo muzikantui reikėjo asistento. Instrumentu buvo atliekami Bacho, Šopeno, Grigo ir kitų kompozitorių kūriniai.

 

Pirmosios viešos telharmoniumo demonstracijos metu atlikėjai buvo už dviejų kilometrų nuo viešbučio, kur susirinko klausytojai ir žurnalistai. Thaddeuso Cahillio instrumentas susilaukė sėkmės, tačiau telharmoniumo kūrėjui to buvo maža. 200 tonų sveriantį įrenginį išardė, sukrovė į trisdešimt traukinio vagonų ir iš Masačusetso nugabeno į Niujorką. Nepaisant prastos kokybės garso (teigiama, kad dėl nekokybiškų elektros laidų) ir dažnų atlikėjų klaidų, pirmasis koncertas Niujorke susilaukė milžiniško pasisekimo.

 

1911 metais Cahillis pagamino trečiąjį telharmoniumo variantą. Instrumentas buvo dar didesnis ir brangesnis, nes jame buvo atlikta nemažai techninių patobulinimų. Tuo metu išradėjas bendradarbiavo su kompanija „New England Electric Music Company“. Kartu su ja Thaddeusas Cahillis ketino vykdyti aktyvią komercinę veiklą.

 

Buvo manoma, kad per telefono liniją telharmoniumo muzikos bus galima klausytis namuose, viešbučiuose ir kituose vietose. Deja, instrumento galingumas buvo per didelis to meto telefono linijoms, o telharmoniumo transliacijos metu visame tinkle atsirasdavo trikdžių. Be to, prie neįprastos instrumento klaviatūros muzikantai turėjo priprasti. Nepaisant gausybės tembrų, telharmoniumas turėjo daugybę pašalinių garsų, kurie netrukus pradėdavo erzinti.

 

Thaddeuso Cahillio planai žlugo. 1916 metais telharmoniumas nutilo visiems laikams, o 1934 metais jo išradėjas mirė skurde.

 

Gaila, tačiau telharmoniumu atliekama muzika nebuvo įrašyta.

Liaudies medicina, vaistažolės | Vaistazoles | Masažuotojas Vilniuje, masažai Vilniuje | paplūdimio tinklinis | Darbas puse etato | Volkswagen Passat nuoma